Rašto darbas / Komunikacijos
Šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog privaloma mokėti sėkmingai bendrauti ir nuolat save tobulinti. Žmonijos vystimosi tempai begaliniai, o su jais neatsilieka ir kintančios bendravimo priemonės. Yra daug galimybių parengti įsimintiną pranešimą. Viešoji kalba yra vienas iš verbalinio bendravimo būdų. Tai puiki galimybė perteikti auditorijai savo mintis, nuomonę ar tiesiog išdėstyti tam tikrą temą. Gebėjimas žodžiais pritraukti klausytoją yra pagrindinis jos tikslas. Dauguma esame susidūrę su kalbėjimu prieš auditoriją, jei ne – tai tikriausiai dar teks. Nereikia būti puikiai įvaldžiusiam oratorystės meno, kad pranešimas būtų puikus, tačiau tam tikras gudrybes verta žinoti. Yra begalė pasirengimo etapų , kurių visų neminėsime mūsų darbe, bet pasistengsime aptarti pačius svarbiausius.
Norėdami atskleisti viešosios kalbos rengimo ypatybes, mes užsibrėžėme sau tikslą – išsiaiškinti, kaip rengti viešąją kalbą.
Neturime lietuviško termino, sudarančio semantinę opoziciją žodžiui kalba, kai reikia įvardyti kalbėjimą klausytojams, todėl jas skirsime pridėdami pažyminį sakytinė, arba retoriniu aspektu tiksliau -viešoji kalba. Viešajai kalbai sakytinės kalbos terminas nors ir tinka, bet yra per platus, nes j jį įeina visos sakytinės kalbos formos, tarp jų radijo bei televizijos ir šnekamoji (arba buitinė) kalba. Kalbotyroje šnekamoji kalba vartojama sinonimiškai su sakytine ir suprantama kaip priešprieša knyginei kalbai. Viešąją kalbą vadindami sakytine, kad nebūtų painiojama su šnekamąja (buitine), turėsime galvoje viešąją kalbą kaip vieną iš bendrinės kalbos formų, tinkančią oficialiajai, o ne asmeninei komunikacijai. Ji nuo rašytinės (knyginės) kalbos skiriasi tik šiek tiek laisvesniu jos normų laikymusi ir paralingvistinėmis priemonėmis (balsas, intonacija, akcentai, gestai, mimika ir pan. ), kurių neturi rašytinis žodis.